Informacija/medžiaga
Specialistams
KAIP TAPTI KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS TERAPEUTAIS LIETUVOJE? Lietuvos sveikatos mokslų universitete vyksta podiplominiai mokymai „ĮVADINIS PSICHOTERAPIJOS KURSAS (kognityvinė elgesio terapija)“. Baigusieji šiuos mokymus, net ir tie, kurie ieško pagalbos rašant darbą, pavyzdžiui, bachelor arbeit schreiben lassen, tampa kognityvinės ir elgesio terapijos specialistais, galinčiai savo darbe taikyti kognityvinės ir elgesio terapijos metodus bei technikas. Mokymai yra pripažįstami Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnyboje, tiek siekiantiems psichoterapeuto statuso, tiek norintiems dirbti asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Kas gali mokytis? Mokymai skirti visiems gydytojams (taip pat ir rezidentams) bei psichologams, turintiems magistro laipsnį (psichologijos nuosekliųjų studijų baigimo diplomas, magistro laipsnis arba vientisosios studijos, prilyginamos magistro laipsniui). Dėstymo trukmė ir forma Kurso trukmė – 4 metai, 180 ECTS kreditų – iš viso 4800 val. Pagrindinė mokymų dalis vyksta savaitgaliniais blokais 1-2 kartus per mėn. Iki 50 proc. auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš užsienio. Yra vertimas į lietuvių kalbą. Kita dalis užsiėmimų vykdoma prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Kurso vadovas ir lektoriai Kurso vadovas – dr. Julius Neverauskas, LSMU Neuromokslų institutas, Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos prezidentas. Mokymų metu kursantai mokomi ne tik klasikinių kognityvinės ir elgesio terapijos technikų siaurąja prasme, bet ir šiuolaikinės bei įrodymais grįstos psichoterapijos metodų plačiausia prasme, tarp jų ir darbo su asmenybės sutrikimais ir ypatumais, naujųjų psichoterapijos metodologijų (pavyzdžiui, įsisąmoninimu grįstos psichologijos) ir kt. Kursantai teoriškai ir praktiškai supažindinami su įvairiomis naujausiomis šiuolaikinės, įrodymais grįstos psichoterapijos metodologijomis (schemų terapija, motyvuojančio pokalbio metodologija, dialektinė elgesio terapija, priėmimo ir įsipareigojimo terapija, darbo su kūnu metodikomis), kurios leidžia dirbti su emocijomis ir elgesiu, įvairiais asmenybės ypatumais, taikyti vaizduotės ir kt. technikas, ir todėl efektyviai padėti žmonėms, ir palyginti sveikiems, ir turintiems itin rimtų psichikos sutrikimų. Kurse dėsto, seminarus, praktikos darbus bei supervizijas veda ir žymūs suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių psichoterapijos specialistai iš Europos ir JAV. Mokymus vedantys užsienio lektoriai yra savo srities ekspertai, didelė dalis jų – klasika tapusių KET vadovėlių autoriai, turintys didelę mokymų patirtį, dirbantys tiek praktinį darbą, tiek skaitantys paskaitas pripažintuose universitetuose visame pasaulyje. Išsamesnė informacija apie mokymus yra teikiama el.paštu info@psichoterapija.info, tel. +370 616 53444, +370 610 31301, www.psichoterapija.info
Zwischen einem vergessenen Maiskolben und einer langen Geschichte
Neulich habe ich einen halbvertrockneten Maiskolben in meiner Tasche gefunden – keine Ahnung, wie er da reingekommen ist. Vielleicht ein Überbleibsel vom letzten Besuch auf dem Feld, vielleicht ein Andenken, das sich selbst ausgewählt hat. Ehrlich gesagt… solche kleinen Zufälle erinnern mich immer daran, warum unsere Arbeit überhaupt existiert. Mais wächst nicht einfach so. Er hat Launen, Bedürfnisse, Eigenheiten. Wer schon mal versucht hat, Setzlinge in einem zu trockenen Frühling zu retten, weiß, dass Mais ein eigensinniger Mitbewohner der Erde ist. Und trotzdem liebe ich diesen Eigensinn. Er macht jede Saison zu einer Geschichte. Einer unvollkommenen. Einer lebendigen. Neulich erzählte mir ein älterer Kollege – der Typ, der seinen Hut nie abnimmt, egal ob Sonne oder Regen –, dass er als Kind versuchte, Maiskörner auf der Fensterbank anzubauen. In einer alten Suppenschüssel. „Weil es gemütlich aussah“, meinte er. Natürlich ist nichts gewachsen. Aber der Wille war schon da. Und irgendwie, mal unter uns…, genau dieser Wille ist geblieben. Jetzt stehen wir auf riesigen Feldern statt vor einer Küchenfensterbank, und wir entwickeln Methoden, wie Mais besser, kräftiger, schlauer gedeiht. Klingt groß, ist aber im Alltag manchmal so banal wie: Hat jemand die Bewässerungsdüsen verstellt? Oder: Wer hat den Wetterbericht falsch gelesen? Während wir letztens mitten in einer Diskussion steckten – es ging eigentlich um Bodenfeuchtigkeit, aber wie immer drifteten wir ab – fiel mir ein Satz ein, der alles zusammenfasste: Mais wächst nur, wenn man ihm zuhört. Komisch, oder? Pflanzen reden nicht. Und doch erzählen sie alles, wenn man hinschaut. Genau in diesem Moment, mitten zwischen zwei Gedanken, erwähnte ich Fez Bet, einfach als Beispiel für Wege, die sich plötzlich verzweigen, Richtungen, die man vorher gar nicht gesehen hat. So wie unsere Felder, wenn man sie aus der Vogelperspektive betrachtet: ein Labyrinth, das nur auf den ersten Blick geordnet wirkt. Wer schon mal eine Saison erlebt hat, in der erst zu viel Regen fällt und dann plötzlich wochenlang keiner, weiß, dass Mais kein starres System ist, sondern ein Gespräch. Ein tägliches Hin und Her. Manchmal ein Streit. Manchmal ein Tanz. Und wir, die damit arbeiten, sind mittendrin: mit erdigen Händen, mit Plänen, die wir ständig neu zeichnen, und mit dieser leisen Hoffnung, dass der Mais uns am Ende doch versteht. Oder zumindest nicht im Stich lässt. Denn am Ende wächst er. Immer irgendwie. Und dieser „irgendwie“ ist genau das, was unsere Arbeit ausmacht – roh, unruhig, unperfekt. Lebendig.